2009 m. sausio 17 d. paskelbtas įstatymas, kuriuo sumažintas pensijų įmokos dydis. Šis dydis anksčiau buvo 5,5% pensijų fondų dalyvių (būsimų pensininkų) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Liko tik 3%. Nuo 2011 m. vėl turėtų būti 5,5% (jeigu įstatymų leidėjas nepersigalvos). Tokie Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai, manytina, nėra teisėti. Tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės (teisėtų lūkesčių) principui, nuosavybės neliečiamumui bei lygybės įstatymui principui.
 
Reiktų pritarti Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto (kuriuo vetavo Seimo bandymus mažinti įmokas) nuostatai, kad asmenys turi teisę ir teisėtą lūkestį reikalauti, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti įstatymų nustatyto dydžio įmokas būtų vykdomas arba dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo jiems būtų teisingai kompensuoti susidarę praradimai.
 
Pensijų fondą sudarantis turtas yra to fondo dalyvių (būsimų pensininkų) nuosavybė. Įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą. Kaip pasakytų Murray N. Rothbard: „įteisinta ir organizuota stambaus masto vagystė“.
 
Galiausiai kyla klausimas, ar yra kokių nors objektyvių priežasčių, dėl kurių asmenys, mokantys socialinio draudimo įmokas ir sudarę pensijų kaupimo sutartis, ir asmenys, mokantys socialinio draudimo įmokas, bet nesudarę tokių sutarčių, būtų traktuojami skirtingai. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad leidžiant įstatymus turi būti laikomasi asmenų lygybės įstatymui principo.
 
Be to, Seimas pažeidė Konstituciją nustatydamas įstatymo galiojimą atgal. Numatoma, kad įstatymas, keičiantis įmokų dydžius, įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d., nors priimtas sausio 15 d., o skelbtas tik sausio 17 d. Konstitucija numato, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (bet ne ankstesnė).