Jau beveik 2 metus galioja griežti ribojimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau, ar tokie ribojimai yra pagrįsti ir ar jie turėtų likti?

Pirmiausia Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas (toliau – įstatymas) suvaržė žmonių galimybes pradėti ūkininkauti. Nusipirkti žemės ūkio paskirties žemės be kvalifikacijos ir patirties apribojimų žmogus gali tik iki 10 ha. Norint įsigyti daugiau žemės, reikalaujama, kad tam tikrą laiką būtų vykdyta žemės ūkio veikla, deklaruotos žemės ūkio naudmenos ir pasėliai, įregistruotas ūkininko ūkis ar įgytas išsilavinimas žemės ūkio srityje.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką. Tuo tarpu minėti reikalavimai įsigyjant žemę apsunkina galimybes užsiimti žemės ūkio veikla. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. O tai galimai prieštarauja Konstitucijai.

Taigi reikalavimai, susiję su profesiniais įgūdžiai ir kompetencija, yra nepagrįsti. Dar 2002-03-14 Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo. Be to, anot Konstitucinio Teismo, žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo negali lemti tokie kriterijai, kaip reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas ne tik apribojo galimybes nusipirkti žemės ūkio paskirties žemės, bet ir sukūrė dirbtines kliūtis tokią žemę parduoti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, nebenorinčiam užsiimti ūkine veikla, be dirbtinių kliūčių pasitraukti iš rinkos. Taigi ir ribojimas parduoti žemę galimai prieštarauja Konstitucijai.

Be to, asmeniui nutraukus žemės ūkio veiklą ar žemę paveldėjus, ribojimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę yra žalingas žemės savininkui finansiškai. Esant siauram pirkėjų ratui žemės gali apskritai nepavykti parduoti arba gali tekti parduoti nuostolingai. Padidinus potencialių žemės ūkio paskirties žemės pirkėjų ratą atsirastų ne tik galimybės be nuostolių nutraukti žemės ūkio veiklą. Tuo pačiu būtų suteiktos galimybės ūkininkams gauti papildomų apyvartinių lėšų savo veiklai. Atsirastų galimybių parduotą žemę ir toliau dirbti nuomojantis iš pirkėjo, o gautas lėšas investuoti į žemės ūkio veiklą.

Dar viena galimai antikonstitucinė nuostata yra susijusi su gyvulininkystės privilegijuota padėtimi. Įstatyme numatyta, kad iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas negali būti didesnis kaip 500 ha. Tuo tarpu, jei žemė įsigyjama gyvulininkystei plėtoti, minėtas apribojimas netaikomas. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad negalima grįsti ar pateisinti tokio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos. Leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti (2006-03-30 Konstitucinio Teismo nutarimas).

Taigi ne viena Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, arba reikia keisti įstatymą naikinant nepagrįstus apribojimus ir privilegijas, arba laukti, kol kas nors imsis ginti savo konstitucinių teisių ir klausimo svarstymas atsidurs Konstituciniame Teisme.