2009-04-03 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) galutinai patvirtino, kad AB ,,Panevėžio statybos trestas" (PST) kontrolę turintys akcininkai privalo pateikti privalomąjį oficialų pasiūlymą supirkti likusias PST akcijas. Šioje byloje teismas pasisakė dėl oficialaus pasiūlymo instituto. Be to, po teismo nutarties paskelbimo kyla klausimų, kokiomis sąlygomis turi vykti oficialus pasiūlymas.

Vertybinių popierių rinkos įstatymo (2002-04-01 redakcija), kuris galiojo kontrolės atsiradimo metu, privalomo pasiūlymo kainos nustatymo taisyklė įtvirtinta 19 str. 2 d. Numatyta, kad privalomo pasiūlymo kaina turi būti ne mažesnė nei didžiausia VP, kuriuos siūlytojas įsigijo per 12 mėn. iki peržengdamas ribą, kai įgyjamas atitinkamas kiekis VP, kaina. Manytina, kad, pagal teismų nustatytas aplinkybes, 2003-04-09 galėtų būti ta diena, kai buvo įgyta kontrolė (tam, kad būtų tiksliai nustatyta, reiktų peržiūrėti akcijų įsigijimo operacijas). Taigi kaina turėtų būti ne mažesnė nei didžiausia kaina, kurią mokėjo kontrolę įgiję asmenys per 12 mėn. iki 2003-04-09.

Lietuvoje opcionai (pasirinkimo sandoriai), kurie suteikia darbuotojui teisę ateityje įsigyti darbdavio bendrovės akcijų, nepripažįstami finansinėmis priemonėmis, jei tokie opcionai yra parduodami darbdaviui, t. y. nėra įgyvendinami įsigyjant akcijų. Tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-02-06 nutartis adm. b. Nr. A822-172/2009). Teismas šiuo atveju finansinėmis priemonėmis laiko tik akcijas, kurias galima įgyti pasinaudojus opcionu, o ne patį opcioną.

Teismas analizavo situaciją, kai darbuotojai, pagal su jais sudarytomis opcionų sutartimis, akcijų neįsigijo ir šių akcijų nepardavė, tačiau gavo piniginę išmoką, lygią skirtumui tarp akcijų viešo pasiūlymo kainos ir opciono vykdymo kainos. Teismas padarė išvadą, kad tokiu atveju išmokėtos piniginės išmokos negalima traktuoti kaip vertybinių popierių pirkimo-pardavimo. Tokia išvada daroma, nes asmuo neįvykdė opciono, t. y. neįsigijo akcijų ir negalėjo jomis laisvai disponuoti, buvo išmokėta vienkartinė išmoka už opciono atsisakymą, darbuotojai (opciono turėtojai) neinvestavo lėšų, kad įgyvendintų opcioną, taip pat ir negavo pajamų už akcijų pardavimą. Teismo laikosi pozicijos, kad tokios pajamos traktuotinos kaip susijusios su darbo santykiais ir savo esme tai yra darbuotojo lojalumo skatinimo priemonė. Todėl atitinkamai ir apmokestinamos.

Investicinių fondų vienetų kainoms krentant žemyn, aktualus tampa klausimas – ar investiciniai fondai gali bankrutuoti?

Bankroto procedūros, nustatytos Įmonių bankroto įstatyme, taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (išskyrus tam tikras teisines formas). Investicinis fondas Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme apibrėžiamas taip – tai veiklos forma, kai bendrosios dalinės nuosavybės teise juridiniams ar fiziniams asmenims priklausantis turtas valdymo įmonės valdomas patikėjimo teise. Taigi investicinis fondas nėra juridinis asmuo. Todėl bankroto procedūros investiciniams fondams netaikomos. Paanalizuokime plačiau.

2009 m. reformuota mokesčių sistema neabejotinai paveiks asmenis, investuojančius į akcijas ar kitas finansines priemones. Atskiras investuojančių asmenų grupes mokesčių reforma paveiks skirtingai.

Investuotojai, įsigyjantys finansines priemones ilgesniam laikui (ilgalaikiai investuotojai) paprastai pajamas gauna dividendų forma. Nuo 2009 m. dividendai apmokestinami (1) 20% gyventojų pajamų mokesčio tarifu ir dar (2) papildomai reikės mokėti sveikatos draudimo įmoką, kuri yra 6 % nuo mokamų dividendų. Tiesa, bendra metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 9% nuo 12 MMA, t. y. 864 Lt (9% x 12 x 800) (išskyrus asmenims, kurie taip pat dirba ir pagal darbo sutartis ar draudžiami valstybės lėšomis).